5 gedėjimo stadijos

Turbūt daugelis mūsų bent iš nuogirdų kažką žinome apie 5 gedulo stadijas. Ši teorija yra bene labiausiai išpopuliarėjusi mokslinė medžiaga apie psichologinį netekties išgyvenimo mechanizmą ir savo laiku ji paskatino daugybę psichologų klientų, o kiek vėliau ir savarankiškai gedinčiųjų, atvirai išpažinti savo skausmą ir rasti paguodos suvokime, koks universalus yra šis procesas.

Už teorijos sukūrimą turime būti dėkingi šveicarų kilmės amerikietei psichiatrei Elžbietai Kiubler Ros (Elisabeth Kübler-Ross), kurį ją pirmą kartą publikavo savo 1969 m. knygoje „Apie mirtį ir mirimą“. Iš pradžių 5 gedulo stadijos buvo išskirtos kaip mirtiną diagnozę išgirdusių pacientų reakcija į savo ligą ir besiartinančią gyvenimo baigtį. Šioje srityje dirbantys psichiatrai ir psichologai netrukus pastebėjo, kad 5 gedulo stadijų mechanizmas gana tiksliai nusako bet kokią netektį – artimo žmogaus, santuokos, darbo, priklausomybės svaiginančioms medžiagoms ir t.t., išgyvenančių žmonių būklę, nors pati autorė tik iš dalies sutiko su tokiu apibendrinimu, o gyvenimo pabaigoje išreiškė apgailestavimą, kad jos teorija taip ir liko iki galo nesuprasta.

Taip pasakiusi E. Kiubler Ros turbūt norėjo perspėti, kad jos pasiūlytas gedulo išgyvenimo modelis nėra tvirtas planas ar vadovėlinis trafaretas, kuriuo sekdamas neišvengiamai ir vienodai transformuojasi visų patyrusiųjų netektį skausmas. Kiekvienas žmogus yra individualus ir unikalus, todėl toks gilus procesas kaip gedulas negali visiems būti vienodas. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad pats laikmetis yra gerokai pasikeitęs, ir jei anksčiau, prieš 60-50 metų, žmogaus gyvenimas klodavosi daugmaž nuspėjama vaga, dabar įvairiausių vingių ir aplinkkelių retas sunkiai išvengia net ir labai norėdamas, tad ir pats gedėjimo procesas yra kiek sumodernėjęs. Juk pripažinkime bent patys tyliai sau – ar turime pakankamai laiko atsitiesti po netekties? Turbūt daugelis atsidusome: deja...Taigi skaitydami apie gedulo stadijas pažvelkime į jas kaip į galimas emocines reakcijas, kylančias netekties valandą visai nebūtinai išdėstyta tvarka, o gal net ir vienu metu. Vieniems jos pasireiškia visos, kitiems gal tik kai kurios, ir trunka labai skirtingai, tačiau beveik visiems po skaudžių ir chaotiškų išgyvenimų galų gale ateina nusiraminimo metas.

Nustatę tokį požiūrio tašką grįžtame prie 5 gedulo stadijų platesniam aptarimui ir detalizavimui su konkrečiais pavyzdžiais, padėsiančiais tiksliau atpažinti save ar artimuosius konkrečioje stadijoje ir kreiptis pagalbos, jei pastebimas liguistas užsibuvimas kažkuriame etape. Taigi 5 gedėjimo stadijos yra šios:

Neigimas

Tai primoji artimųjų reakcija išgirdus skaudžią žinią. Šią stadiją galima atpažinti iš tokių frazių kaip: „tai netiesa“, „čia turbūt kažkokia klaida“, „aš negaliu patikėti“ ir pan. Gan ilgą laiką psichologai manė, kad neigimas yra žalingas, nes viso labo atitolina skausmingą išgyvenimą, o užgniaužti jausmai dažnai įgauna destruktyvų pobūdį. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad gedintiesiems neigimo taktika tėra gynybinis mechanizmas, padedantis palaipsniui suvokti visą tą emocijų laviną, užgriūnančią susidūrus su mirtimi. Panašiai kaip lindimas į šaltą vandenį ne stačia galva, o po truputį prisipratinant, palengva brendant ir apsišlakstant vėsiais purslais. Taip sušvelnintas smūgis padeda išvengti per stiprios reakcijos ir kartais šioje stadijoje atsidūrę žmonės aplinkiniams net neatrodo liūdni. Svarbu, kad galiausiai tiesa būtų įsisąmoninta, nors apie laiko rėmus čia kalbėti labai sunku. Juk būna, kad net ir praėjus keletui mėnesių ar metų nuo laidotuvių, artimiesiems kyla minčių, jog gal būt tai tebuvo kraupus sapnas.

Pyktis

Įsisąmoninę mirties faktą žmonės dažnai savyje pajunta visiškai nemotyvuotą ir nelogišką pyktį, nukreiptą į Dievą, save, gydytojus ar net patį mirusįjį, už tai, kad išėjo. Tada dažniausiai pasigirsta tokių minčių: „už ką man taip?“, „tai neteisinga!“, „kas kaltas?“, „kodėl taip atsitiko?“. Tai taip pat yra maskuojamasis mūsų psichikos manevras, atitraukiantis dėmesį nuo patiriamo skausmo ir nukreipiantis gedinčiojo energiją kaltininkų paieškai. Šioje stadijoje svarbu neužgniaužti pykčio, pasikalbėti apie šiuos jausmus su artimaisiais ar psichinės sveikatos specialistais (nemokamos psichologinės konsultacijos) , ypač jei kylantis pyktis toks stiprus, kad transformuojasi į agresiją kitų ar savęs atžvilgiu.

Derybos

Nuslūgus pykčiui mirusiojo artimieji ima megzti dialogą patys su savimi, Dievu ar kita aukštesne jėga, mėgindami išsiderėti daugiau laiko su mirusiuoju ar net jį išgelbėti. Sunkiai sergančių atveju tai nutinka prieš mirtį. Tipiškos šią stadiją patiriančių mintys skamba taip: „Dieve, jei sugrąžinsi man jį, aš padarysiu bet ką“, „jei būčiau skyręs jai daugiau dėmesio, taip nebūtų nutikę“, „jei tu sugrįši, nebegersiu nei lašo“, „jei būtumėme kreipęsi į medikus anksčiau...“. Tai ir vėl gi yra mūsų psichikos apsauginis refleksas, suteikiantis vilties, kad savo veiksmais pavyks atitolinti, o gal net išvengti realybės ir su ja susijusio skausmo. Kartais derėjimasis gali reikšti patiriamą kaltės jausmą ir mėginimą atgailauti keičiant savo elgesį, kažko atsisakant.

Depresija

Šią stadiją pajuntame suvokę tikrovę ir nebeprisidengdami jokiomis gynybinėmis taktikomis, atitraukiančiomis dėmesį nuo tikrosios tragedijos – artimo ir mylimo žmogaus netekties, kurią lydi gilus skausmas ir liūdesys. Depresija šiuo atveju nereiškia psichiatrinės diagnozės, o tik aštriojo skausmo išgyvenimo periodą, dažnai lydimą visaapimančio beviltiškumo jausmo, nesibaigiančių ašarų ir nesugebėjimo atlikti tokių elementarių kasdienių užduočių, kaip prausimasis ar apsirengimas. Tačiau užsitęsus šiai stadijai gali išsivystyti klinikinė depresija, kuri pati savaime gali ir nepraeiti, todėl net ir didžiausio liūdesio apimti turėtumėme visiškai neprarasti budrumo ir pripažinti pirmiausia patys sau, kad reikia kreiptis pagalbos. Didžiausias depresijos pavojus – savižudybė, todėl jei jaučiatės apimti tokio pobūdžio minčių, nedelsdami kreipkitės pagalbos į savo artimuosius, medikus ar psichologines tarnybas.

Tačiau net ir praėjus širdgėlos laikotarpiui patirti liūdesio akimirkų yra visai normalu ir nėra kažkokios patologijos signalas. Depresija neretai vėl užplūsta per mirusiojo gimtadienį, šeimos šventes ar kitas svarbias progas. Taip paprasčiausiai išryškėja, koks svarbus ir mylimas buvo išėjęs asmuo, kurio retkarčiais vis dar ilgimasi.

Susitaikymas

Ši stadija yra paskutinė ir pagal jos pavadinimą galima spręsti, kad su smūgiu susidorota sėkmingai ir gyvenimas tęsiasi toliau, tačiau viskas nėra taip paprasta. Susitaikymas nereiškia mirusiojo pamiršimo ar negrįžtamo liūdesio išėjimo. Vis tik susitaikymo etape grįžta ramybė ir emocinis stabilumas, pastebimos tokios mintys, kaip: „viskas bus gerai“, imami daryti veiksmai, kurie įprasmina praradimą ir padeda galutinai atsisveikinti. Vienas iš būdų tai padaryti - kartu su artimaisiais sukurti mirusiajam virtualų paminklą (http://amzinybe.lt/). Bet reikia nepamiršti, kad stadijos nėra vientisa linija ar visais atvejais istorija su laiminga pabaiga, būna atvejų, kad susitaikymo taip ir nepavyksta pasiekti. Nors dažniausiai jis ateina, kai kurie gedintieji grįžta prie jau išgyventų etapų vėl ir vėl. Svarbiausia kuo mažiau sprausti save į rėmus ir verstis jausti tai, kaip turėtų būti. Tik tada viskas sveikai tekės savo vaga ir galų gale išauš susitaikymo momentas, tebūnie ir laikinas.