Einant atsisveikinti su mirusiuoju visai nebūtina apsirengti juodai nuo galvos iki kojų, tačiau itin šviesių ir ryškių spalvų geriau vengti. Klasikinės gedulo spalvos – juoda, violetinė, tamsiai mėlyna ir balta, tačiau baltai rengtis galite tik tuomet, jei šis koloritas artimas laidotuvių tematikai, kuri turėtų būti nurodyta kvietime. Jei jokių nurodymų dėl aprangos negavote, saugiausia rinktis tamsesnių, prigesintų spalvų dalykinio stiliaus rūbus, t.y. vyrams – kostiumas, kelnės ir marškiniai ar megztinis, o moterims – uždaresnė suknelė ar kostiumėlis. Avalynė turėtų būti uždara, geriausia klasikinio stiliaus. Venkite dėmesį traukiančių aksesuarų, intensyvaus kvapo kvepalų, ryškaus makiažo. Jūsų išvaizdos tikslas turėtų būti kuo mažiau kristi į akis, kad niekam netrukdytumėte atiduoti paskutinę pagarbą.

Jei nesate iškalbos virtuozas, visai nebūtina mėginti iš savęs išspausti graudinančią kalbą ar tikėtis savo žodžiais paguosti artimuosius. Jų skausmui praeiti reikia laiko, o tai, ką jūs jiems pasakysite, greičiausiai ilgam neliks atmintyje. Atėję į šarvojimo salę, jei gerai visus pažįstate, apkabinkite ir ištarkite gal ir banalius, tačiau nepamainomus tokiose situacijose paguodos žodžius: „Labai jus užjaučiu“, „Liūdime kartu su jumis“ ar tiesiog: „Stiprybės“. Jei nesate gerai pažįstamas su mirusiojo artimaisiais, būtinai prisistatykite ir tardami paguodos žodžius spustelėkite ranką. Jei aplinkybės leidžia, galite paprašyti artimųjų papasakoti istorijų apie mirusįjį, nes dažnai tai turi terapinį poveikį ar bent trumpam atitraukia dėmesį nuo skausmingos realybės. Jei istorija linksma, galite šypsotis ar net nusijuokti. Kad ir kokia graudi būtų laidotuvių nuotaika, šviesūs prisiminimai turi būti sutikti su atitinkama reakcija. Venkite tokių frazių, kaip: „Laikas viską pagydo“, „Dabar jam/jai tikrai geriau“, nes taip galite įžeisti gedintįjį, išgyvenantį ką tik įvykusio praradimo skausmą. Šitaip galvoja su mirtimi jau susitaikę žmonės, o iki tikrojo susitaikymo artimiesiems dar gali būti toloka. Siūlydami savo pagalbą ją sukonkretinkite, nes gedintieji dažnai būna kiek sutrikę ir bendro pobūdžio: „Paskambinkite, jei ko prireiks“, gali likti neišgirstas.

Anksčiau būtinu laidotuvių atributu buvę vainikai ir krepšeliai kiek praranda savo populiarumą. Jų net rekomenduojama vengti, jei mirusysis buvo kremuotas, nes tokiu atveju urna laidojama į kolumbariumą, kur vaikinams bei krepšeliams tiesiog nėra vietos. Vis dažniau artimiesiems vietoj brangių floristinių kompozicijų siūloma finansinė parama, kuri, jokia paslaptis, būna labai paranki. Juk išties šiuolaikinėse laidotuvėse ir šermenyse gėlių dekoras yra užsakomas kaip viena iš papildomų paslaugų, tad jūsų atneštas kad ir itin įmantrus vainikas gali nederėti prie kruopščiai sukomponuotos aplinkos. Jei abejojate, visada galite paklausti artimųjų ar laidotuvių organizatorių. Porinis šviesių spalvų gėlių skaičius yra saugus variantas, tinkantis daugelio stilių laidotuvėms.

Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo jūsų pačių, mirusiojo ir jo artimųjų religinių įsitikinimų. Jei esate visai netikintis ir nemokate šiais atvejais kalbamų maldų, pakaks tiesiog stabtelėti prie karsto ir pagerbti mirusįjį tylos minute. Tačiau jei dalyvaujate tikinčiojo šermenyse ir išmanote gedulingą liturgiką, iš pagarbos mirusiajam derėtų aktyviai dalyvauti visose apeigose. Bendra malda suteikia stiprybės sunkią valandą ir savo dalyvavimu parodysite palaikymą artimiesiems bei patys labiau įsitrauksite į mirusiojo išlydėjimą į amžinąją kelionę.

Jokio privalomo nustatyto minimalaus laiko nėra, viskas priklauso nuo jūsų noro. Jei salėje jaučiatės nejaukiai, galite joje neužsibūti ir už tai tikrai neturėtumėte sulaukti neigiamos reakcijos. Artimieji bus dėkingi už tai, kad atėjote, o tiesiog sėdėdami ir skaičiuodami sekundes jūs niekaip jiems nepadėsite. Jei norite pabūti, tačiau sunku sėdėti salėje su mirusiuoju, galite pasiūlyti savo pagalbą ruošiant kitiems svečiams arbatą ar užkandėles šalia salės esančiame kambarėlyje. Prieš išeidami iš šarvojimo salės atsisveikinkite su artimaisiais.

Gedinčiųjų būrys, kuriame yra vaikų, iškart tampa šviesesnis, tačiau gali tapti ir triukšmingu. Tik jūs patys žinote, kaip elgiasi jūsų vaikai, ir ar jie nepradės žaisti, bėgioti ir šūkauti per šermenis taip blaškydami susirinkusiųjų dėmesį nuo pagrindinio tikslo – atsisveikinimo su mirusiuoju. Prieš vedantis vaikus į tokio pobūdžio renginius derėtų jiems paaiškinti, kas yra mirtis, kad pamatę pašarvotą kūną vaikai neišsigąstų.

Arčiausiai karsto esančios vietos yra skirtos mirusiojo artimiesiems, tad jei nesate labai artimas su mirusiuoju, sėskite kiek atokiau. Ši taisyklė galioja ir gedulingoms mišioms bei laidotuvių procesijai.

Patį mirties faktą paskelbti socialiniuose tinkluose pirmiausia turėtų artimiausi mirusiojo šeimos nariai. Tiesą sakant, daugeliu atvejų šitaip paviešinti liūdną žinią būna daug paprasčiau, nei skambinti visiems telefonu, pasakoti mirties detales ir girdėti reakcijas. Taip pat supaprastėja kai kurie organizaciniai klausimai, nes galima tiesiogiai įtraukti daugelį dalyvaujančiųjų. Tačiau jei artimieji socialiniuose tinkluose nieko neskelbia, jums to daryti taip pat nederėtų, o ypač viešinti konkrečių detalių ar faktų. Ir jei apie mirtį buvote informuotas, tarkim, sms žinute, ja turėtumėte ir atsakyti su užuojautos žodžiais, t.y. reaguokite į liūdnąją žinią per tą pačią platformą, per kurią ji jumis pasiekė.

Jei nebuvote pakviesti gedulingų pietų, pasibaigus laidotuvėms paprasčiausiai atsisveikinkite, dar kartelį palinkėkite artimiesiems stiprybės ir keliaukite namo. Bet jei buvote pakviestas, atsisakyti dalyvauti būtų nemandagu. Nepaisant to, kad šių pietų metu atmosfera kiek laisvesnė, nei per laidotuves ar šermenis, visai atsipalaiduoti nederėtų. Darbo reikalus ir asmeninius pokalbius palikite linksmesnei progai, o prisėdę prie gedulingų pietų stalo geriau pasidalinkite istorijomis apie mirusįjį, leiskite išsikalbėti artimiausiems jo šeimos nariams, suplanuokite juos palaikančių asmeninių susitikimų artimiausiu metu - taip padėsite kiek prasklaidyti po laidotuvių šurmulio dažnai užplūstančią tuštumą.

Etiketo žinovai nurodo konkretų 2 savaičių terminą, tačiau ir gerokai vėliau artimuosius pasiekusi užuojauta gali sulaukti teigiamos reakcijos. Daugelis baiminasi priminti netekties skausmą, jei jis bus kiek prislopęs, tačiau to padaryti neįmanoma, nes netekus mylėto žmogaus tuštumą jausime visada, o moralinis palaikymas gali labai sustiprinti, ypač praėjus laidotuvių šurmuliui, nutilus užuojautos skambučiams ir vėl grįžus į kasdienį gyvenimą, kuriame tenka verstis be mirusiojo. Tad nesvarbu, kiek laiko praėjo nuo mirties, ir nepriklausomai nuo to, dėl kokios priežasties tylėjote anksčiau, savo ranka parašykite ir išsiųskite užuojautos atviruką artimiesiems, kuriems jūsų palaikymas bus didelė paguoda.